Dainuojamoji poezija Alfredas Kukaitis
|
1. Pavadinimo kilmė
Dainuojamoji poezija... Bardai... Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų reiškinį, o antrasis... stebina. Kodėl prigijo ir tebėra patrauklus būtent sen. keltų dainuojančių poetų vardas? Bardų muzikos pavyzdžių neišliko, tačiau itin akivaizdu, kad jokių žanrinių (net ir formalių) dabartinės lietuvių dainuojamosios poezijos sąsajų su keltiškosiomis tradicijomis nėra. Tai istorinė svetimybė. |
|
Mums visiškai svetimi bei neaktualūs ne tik keltų bardai, bet ir sen. graikų aoidai, viduramžių Provanso trubadūrai ar truverai, vokiečių minezingeriai. Tačiau „bardas“ – skambus, lengvai įsimenamas žodis. Dera manyti, kad būtent tai lėmė jo išplitimą Lietuvoje...
Kai XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad Lietuvoje susiformavo ir gyvuoja naujas, itin savitas, gausią klausytojų auditoriją turintis žanras, buvo būtina tai įvardinti. Kilo dilema: kurti originalų pavadinimą ar „skolintis“ kažkurį iš kitose šalyse vartojamų? Jau anuomet Rusijoje neoficialiai buvo vartojamas terminas bardai, tačiau puikiai žinojome, kad Maskvoje surašytas ir visoje SSRS išplatintas aplinkraštis, draudžiantis ir patį terminą, ir juo įvardijamą judėjimą. To priežastis – atviras rusų „bardų“ priešiškumas sovietinei tikrovei. Buvo reglamentuota vartoti šiuos terminus: saviveiklinė daina (vėliau – autorinė daina), turistinė daina, studentiška daina. Tiems, kurie mėgino dangstytis Vakaruose gyvavusia protesto daina, įsakmiai nurodė pilietinę arba politinę dainą. Žinia, nė vienas šių pavadinimų mums nebuvo patrauklus. Juolab, kad pagrįstai jautėmės esą kitokie nei rusai. Tiesa, Vytautas Kernagis ne kartą minėjo terminą literatūrinė daina, kuris tiko savitos rusų atlikėjos Jelenos Kamburovos sceninei veiklai įvardinti.
Tuo metu Lenkijoje greta jau seniai ir plačiai vartotų terminų kabaretinė daina, aktorinė daina vis labiau populiarėjo „poezja śpiewana“ (dainuojama poezija). Šio termino autorius – lenkų žurnalistas, kalbininkas bei muzikos kritikas Andrzejus „Ibis“ Wroblewskis (1922-2002). Taip įvardintas žanras sėkmingai rungėsi su popmuzika. Ypač aukštai vertinamas ir populiarus buvo žanro flagmanas Marekas Grechuta (1945-2006), kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Kiek vėliau sužinojau, kad Grechutos įtaką patyrė ir Vytautas Kernagis.
Pasiūliau šį išverstą skolinį. Vytautas Kernagis reagavo santūriai. Net ir šiandien pripažįstu, kad jo abejonės buvo pagrįstos. Juk jis dainavo ne tik pripažintų poetų (Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kt.) eiles, bet ir paties sukurtus poetinius tekstus, kuriuos vadino „paprastais žodžiais“. Dėlto mūsų diskusijos dažniausiai baigdavosi jo fraze „aš dainuoju balades“...
Vis dėlto pavadinimas buvo būtinas. Pirmą kartą terminas dainuojamoji poezija viešai ištartas (ir išgirstas) buvo Kaune. Tuo metu artimai bendravau su kompozitorium Giedrium Kuprevičium, kartu su dainininku Stanislovu Rubinovu parengusiu dainuojamajai poezijai artimą koncertinę programą, kurios pirmąją dalį sudarė Bulato Okudžavos bei Mikaelo Tariverdijevo dainos, o antrąją – paties G.Kuprevičiaus kūriniai. Koncertinėse afišose reikėjo nurodyti žanrą. Kalbėjomės apie tai. G.Kuprevičius pakvietė ateiti į Kauno menininkų namuose rengiamą programos pristatymą ir viešoje diskusijoje pasiūlyti pavadinimą. Pasiūliau. Renginį aprašė spauda. Taip pirmą kartą nuskambėjo sąvoka d a i n u o j a m o j i p o e z i j a. Tiesa, plačiai vartoti šį terminą pradėta tik tada, kai jį pripažino Vytautas Kernagis.
Vėliau ne kartą mėginta „revizuoti“ šį terminą. Vytautas Babravičius, kuris niekada nebuvo dainuojamosios poezijos savastimi (dainuodavo politines, pilietines dainas, vėliau ryžtingai pasuko link country), aktyviai propagavo žodį „dainiai“. Tai tikslus lietuviškas „bardų“ atitikmuo, tačiau terminas neprigijo, nes dainiais nuo seno vadiname didžiuosius mūsų šalies poezijos klasikus. Dažniau nei kiti svečiose šalyse besilankąs Virgis Stakėnas siūlė dainuojamąją poezija vadinti ne vien anglakalbėse šalyse vartojamu folk (šis terminas prigijo net ir Latvijoje). Tačiau šis pavadinimas mūsų šalyje tebėra svetimybė, nes čia gilios folkloro (kurį buityje vadiname „folku“) tradicijos. Kažkuriuo metu pasiūliau dar vieną alternatyvų terminą – dainų autoriai ir atlikėjai. Šiandien šis žodžių derinys jau užmirštas, o dainuojamoji poezija tebegyvuoja.
Kai XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad Lietuvoje susiformavo ir gyvuoja naujas, itin savitas, gausią klausytojų auditoriją turintis žanras, buvo būtina tai įvardinti. Kilo dilema: kurti originalų pavadinimą ar „skolintis“ kažkurį iš kitose šalyse vartojamų? Jau anuomet Rusijoje neoficialiai buvo vartojamas terminas bardai, tačiau puikiai žinojome, kad Maskvoje surašytas ir visoje SSRS išplatintas aplinkraštis, draudžiantis ir patį terminą, ir juo įvardijamą judėjimą. To priežastis – atviras rusų „bardų“ priešiškumas sovietinei tikrovei. Buvo reglamentuota vartoti šiuos terminus: saviveiklinė daina (vėliau – autorinė daina), turistinė daina, studentiška daina. Tiems, kurie mėgino dangstytis Vakaruose gyvavusia protesto daina, įsakmiai nurodė pilietinę arba politinę dainą. Žinia, nė vienas šių pavadinimų mums nebuvo patrauklus. Juolab, kad pagrįstai jautėmės esą kitokie nei rusai. Tiesa, Vytautas Kernagis ne kartą minėjo terminą literatūrinė daina, kuris tiko savitos rusų atlikėjos Jelenos Kamburovos sceninei veiklai įvardinti.
Tuo metu Lenkijoje greta jau seniai ir plačiai vartotų terminų kabaretinė daina, aktorinė daina vis labiau populiarėjo „poezja śpiewana“ (dainuojama poezija). Šio termino autorius – lenkų žurnalistas, kalbininkas bei muzikos kritikas Andrzejus „Ibis“ Wroblewskis (1922-2002). Taip įvardintas žanras sėkmingai rungėsi su popmuzika. Ypač aukštai vertinamas ir populiarus buvo žanro flagmanas Marekas Grechuta (1945-2006), kuriuo nuoširdžiai žavėjausi. Kiek vėliau sužinojau, kad Grechutos įtaką patyrė ir Vytautas Kernagis.
Pasiūliau šį išverstą skolinį. Vytautas Kernagis reagavo santūriai. Net ir šiandien pripažįstu, kad jo abejonės buvo pagrįstos. Juk jis dainavo ne tik pripažintų poetų (Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kt.) eiles, bet ir paties sukurtus poetinius tekstus, kuriuos vadino „paprastais žodžiais“. Dėlto mūsų diskusijos dažniausiai baigdavosi jo fraze „aš dainuoju balades“...
Vis dėlto pavadinimas buvo būtinas. Pirmą kartą terminas dainuojamoji poezija viešai ištartas (ir išgirstas) buvo Kaune. Tuo metu artimai bendravau su kompozitorium Giedrium Kuprevičium, kartu su dainininku Stanislovu Rubinovu parengusiu dainuojamajai poezijai artimą koncertinę programą, kurios pirmąją dalį sudarė Bulato Okudžavos bei Mikaelo Tariverdijevo dainos, o antrąją – paties G.Kuprevičiaus kūriniai. Koncertinėse afišose reikėjo nurodyti žanrą. Kalbėjomės apie tai. G.Kuprevičius pakvietė ateiti į Kauno menininkų namuose rengiamą programos pristatymą ir viešoje diskusijoje pasiūlyti pavadinimą. Pasiūliau. Renginį aprašė spauda. Taip pirmą kartą nuskambėjo sąvoka d a i n u o j a m o j i p o e z i j a. Tiesa, plačiai vartoti šį terminą pradėta tik tada, kai jį pripažino Vytautas Kernagis.
Vėliau ne kartą mėginta „revizuoti“ šį terminą. Vytautas Babravičius, kuris niekada nebuvo dainuojamosios poezijos savastimi (dainuodavo politines, pilietines dainas, vėliau ryžtingai pasuko link country), aktyviai propagavo žodį „dainiai“. Tai tikslus lietuviškas „bardų“ atitikmuo, tačiau terminas neprigijo, nes dainiais nuo seno vadiname didžiuosius mūsų šalies poezijos klasikus. Dažniau nei kiti svečiose šalyse besilankąs Virgis Stakėnas siūlė dainuojamąją poezija vadinti ne vien anglakalbėse šalyse vartojamu folk (šis terminas prigijo net ir Latvijoje). Tačiau šis pavadinimas mūsų šalyje tebėra svetimybė, nes čia gilios folkloro (kurį buityje vadiname „folku“) tradicijos. Kažkuriuo metu pasiūliau dar vieną alternatyvų terminą – dainų autoriai ir atlikėjai. Šiandien šis žodžių derinys jau užmirštas, o dainuojamoji poezija tebegyvuoja.
(Bus tęsinys)
