Susipažinkim

Festivalio pradžia buvo 2006 m., kai J. Naujalio muziejaus direktorė Zita Nekrošytė pakvietė MPG „Vitražai“ sudalyvauti akcijoje „Muziejų naktys“. Pirmasis koncertas įvyko vietoje, kurioje grafo Tiškevičiaus laikais grodavo dvaro orkestras. Šiuo metu tai jaunimo pamėgta vieta, vadinama „žemės kraštu“. Būtent šis pavadinimas ir nulėmė festivalio vardą - „Ant žemės krašto“.

2007 m. be festivalio šeimininkų, Raudondvario kultūros centro grupės „Vitražai“, pirmajame koncerte pasirodė kviestiniai svečiai: Kastytis Petryla, Edmundas Janušaitis, Vaidas Mineikis (Vėjas), Alvydas Velička, Edvinas Petkevičius. Jau pirmajame festivalyje žiūrovai ir dalyviai pajuto, kad viskas susikaupė į nuostabią visumą: atlikėjai, pilies mūrai, šimtamečio parko gamta papildė vieni kitus.

Kiti trys festivaliai vyko prie Raudondvario pilies bokšto. Metai iš metų festivalis plėtėsi, pakviesdamas vis daugiau atlikėjų ir žiūrovų. 2009 m. visą dieną trukusiame  festivalyje  išgirdome ne tik „Ant žemės krašto“ svečius, bet ir internetinės svetainės zaliazole.lt konkurso „Dainuoju žalią žolę“ laureatus bei nugalėtojus bei jaunimo šiuolaikinių šokių festivalio „Aš šoku gyvenimo džiaugsmą“ dalyvius.

2010 m. prasidėjo Raudondvario dvaro rekonstrukcijos darbai, todėl jis persikėlė į kitą parko vietą - prie Karaliui Mindaugui skirtos skulptūros. Žiūrovai sėdėjo kaip amfiteatre ir atsipalaidavę klausėsi puikios muzikos. Šis festivalis unikalus tuo, kad atlikėjai atlieka daugiausia savos kūrybos dainas, todėl klausytojai gali vertinti kiekvieno kūrėjo autentiškumą, savitą stilių. 

2011 m. festivalyje gimė idėja suburti visas tris muzikuojančias kartas. Taip  Draugų festivalis išaugo į visų KARTŲ muzikinį renginį. Tad šiais metais galėsite išgirsti tiek jaunuosius atlikėjus, kurie dar tik pradėję draugauti su gitara, tiek brandų ir savitą braižą turintį jaunimą, tiek muzikantus, kuriems dainuojamoji poezija tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi.

Šio renginio dvasią geriausiai apibūdino jaunoji žiūrovė Gintarė Žaltauskaitė - „Tas pats ramus miestelis, ta pati erdvė, ta pati maža bendruomenė, kuri padėjo tapti tuo kas esam. Keičiuosi ne tik aš, keičiasi viskas. Savęs paieškos nenutrūksta turbūt visą gyvenimą. Ir nors tai nebėra svarbu kaip oras, jauki atmosfera sušildo, o grįžimas ten, kur kadais buvai širdim, padeda suprasti kas dabar kitaip ir kuo tapai.“